Justas Vaitkevičius
Ką pasėsi, tą ir pjausi – sako liaudies išmintis. Ja vadovaudamasi, savo sklype imamės visų įmanomų priemonių. Tačiau ar visada reikia laikytis K. Donelaičio poemoje „Metai“ nuskambėjusios priesaikos „Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom”? Aptarkime kelias pagrindines dilemas, kylančias šiuolaikiniam sodininkui bei daržininkui.
Mulčiuoti ar ne?
Prieš gerą dešimtmetį mulčiavimą daugelis patyrusių sodininkų ar daržininkų vadino išmislu ir sakė, kai tai tik dėmesio nevertas papildomas ir varginantis darbas. Ir kelis kartus per sezoną vaikščiodavo keliais aplink lysves, raudavo piktžoles, o sausesniais mėnesiais negailėdavo augalams vandens, bėgančio iš valstybės vandentiekio. Dar nepamiršdavo pasiskųsti, kad va, vėl saulė viską supleškino, nebus nieko gero šįmet.
Po truputį mulčiavimas užėmė tvirtesnes pozicijos mūsų krašto daržininkystėje, nes jo rezultatai verčia didžiuotis prieš kaimynus. Mulčiavimas, arba dirvos padengimas aplink augalus, pasirodė išties derlių padidinanti, priežiūros laiką bei sąnaudas sutaupanti priemonė. Ji apsaugo nuo piktžolių žėlimo ir ligų persimetimo, palaiko dirvos drėgmę, naudingos gyvūnijos ir organinių medžiagų balansą, taip pat saugo vaismedžių šaknis nuo žoliapjovių ašmenų.
Atsakymas: Taip. Mulčiavimas yra naudingas augalams ir dirvai, duoda geresnius rezultatus ir sutaupo laiko bei jėgų.
Genėti vaismedžius ar ne?
„Dažnam sodininkui pavasarinis suaugusių medžių genėjimas susijęs su kopėčių tampymu ir karstymusi po lajas, – pasakoja „Fiskars“ atstovė Lietuvoje Inga Derenkaitė. – Drąsiai galima sakyti, kad tai yra atgyvena. Dabar galima įsigyti patogių įrankių, kuriais nuo žemės galima pasiekti kelių metrų aukštyje augančias šakas“.
I. Derenkaitė teigia, kad, panašiai kaip ir su medžių dažymu, medžių genėjimo klausimas tapo intensyvių diskusijų tema: „Abi pusės, tiek šalininkai, tiek ir priešininkai, turi svarių argumentų. Atrodytų, išties, kam trukdyti medžiui ar krūmui augti taip, kaip jam norisi. Antra vertus, nuskabydami bereikalingą krūvį sukeliančias, nudžiūvusias šakas mes tik padedame augalams. Be to, galime formuoti pageidaujamą lają ar gyvatvorę“.
Atsakymas: Taip, ir balandis tam yra tinkamas metas. Specialistai atkreipia dėmesį, kad genėjimui svarbu pasirinkti kokybiškus įrankius, kurie mažiausiai žalos augalus, bei patepti nukirptas vietas specialiu „gydančiu“ tepalu. Liks tik džiaugtis sveikais bei dideliais vaisiais derliaus metu.
Dažyti baltai medžius ar ne?
Pavasarinis medžių kamienų dažymas baltais dažais kai kuriose šeimose yra netgi tapęs tradicija, pavyzdžiui, per Velykas – ypač, jeigu tai leidžia gražus oras.
Sodininkai išvardins bent kelias priežastis, kodėl reikia dažyti medžius, ypač jaunesnius. Tai apsauga nuo oro temperatūros svyravimo, dėl kurio gali supleišėti medžio žievė, ji taip pat saugo nuo kenkėjų, graužikų ar zuikių. O kai kurie tiesiog negali žiūrėti į sodą, kuriame vaismedžių kamienai yra natūralios spalvos.
Tačiau pastaruoju laiku vis garsiau girdimas būtent natūralios augalininkystės atstovų balsas, kuris teigia, kad medžių dažymas yra bereikalingas išmislas. Jų pagrindinis argumentas yra tai, kad daugybė gausų derlių vedančių vaismedžių užaugo ir be tokios žmonijos paspirties. Ir, iš dalies, jie yra teisūs.
Atsakymas: Apsispręsti turėsite savarankiškai. Pavyzdžiui, jeigu sodas yra vietovėje, kurioje oro temperatūra pavasarį nesvyruoja drastiškai, aplink negyvena zuikiai ar netgi dirvoje neįsimetę kenkėjai – dažyti medžių nėra būtina. Vis dėlto, jeigu nusprendėte dažyti augančius medelius, atminkite, kad tą reikėtų daryti bent tris kartus – ankstyvą pavasarį (ne per Velykas!), vasarą ir rudenį.
Sėti patiems ar pirkti sodinukus?
Ši dilema ypač aktuali pradedantiems merkti rankas į žemę ir ypač, jeigu praeityje kažkada buvo nusvilta bandant iš sėklų išauginti tokius daržo pasididžiavimus kaip pomidorai ar aitrieji pipirai.
Įvairių sėklų daiginimas išties reikalauja ypatingo dėmesio. Parinkti reikiamą terpę, nuolat drėkinti, saugoti nuo skersvėjo, vienus laikyti šiltai, kitus šaltai – rūpesčių čia per akis.
Akivaizdu, kad kai kurių sodininkų tiesiog niekur nenusipirksi. Tikriausiai niekur nematėte parduodant ridikėlių sodinukų, tačiau štai pomidorų, įsibėgėjus pavasariui – pas kas antrą tetą turguje. Ar įmanoma susidėlioti racionalų sodinimo planą?
Atsakymas: Atsižvelkite į savo įgūdžius ir planuokite laiką. Jeigu pastarųjų dar šiek tiek trūksta, geriau pasikliaukite tais, kurie metai iš metų išaugina daigus ir dalinasi jais už atlygį. O jeigu pasiryžote sodinti sėklas, I. Derenkaitė siūlo naudotis sodinimo įrankiais, kuriais sėklas įterpsite ir tinkame gylyje, ir tinkamu atstumu vienas nuo kito.
Jau dabar lieti herbicidus ar ne?
Vos vejoje prasikala pirmieji pavasario daigai, kai kurie traukia iš sandėliuko piktžoles naikinančių skysčių atsargas ir dosniai jas laisto ant vos kvėpuoti pradėjusios dirvos. Žiūrėk, kaimynai kitoje tvoros pusėje jau pradės priekaištauti, pasakoti apie naudingus vabzdžius, aplinkos saugojimą ar klimato atšilimą. Tad kieno pusėje teisybė?
Atsakymas: Jeigu negalite gyventi be idealios vejos, truputį palaukite. Ginantys aplinką yra teisūs – perteklinis herbicidų naudojimas ir nuolatinis vejos pjovimas turi neigiamą poveikį ekosistemai. Jeigu jūsų sklype išties auga piktybiški augalai, tiksliai nustatykite jų rūšį bei naudokite atitinkamus herbicidus. Pasak I. Derenkaitės, dar viena išeitis būtų įsigyti specialius piktžolių ravėjimo įrankius. Taip tikslingai puoselėsite ir savo, ir kaimynų aplinką – ne vien šalia esančių, bet ir viso pasaulio.
Nėra komentarų