Lina Vasiliauskienė, keliautoja, socialinių tinklų paskyros „Nėra blogo oro“ autorė ir trijų dukrų mama be vaikščiojimo savęs neįsivaizduoja. Renginio „Ėjimas“ organizatoriams ji pasakoja, kad šeima pėsčiomis eina kiekvieną dieną, o kelionių užsienyje metu bent keli žygiai yra privalomi. Lina mielai mums papasakojo, kaip skatina savo vaikus vaikščioti, kokius asmeninius kilometrų pėsčiomis rekordus jos dukros jau yra pasiekusios ir patarė, kaip pradėti daugiau vaikščioti su šeima.
Ką Jums asmeniškai ir Jūsų šeimai reiškia vaikščiojimas?
Mums tai yra gyvenimo būdas. Iš tiesų neįsivaizduojame savęs be vaikščiojimo. Nesvarbu, ar tai gamta, ar miestas – kur tik galime, keliaujame pėsčiomis. Žygių iniciatorė Lietuvoje dažniausiai būnu aš, vyrui lygumose labiau patinka važiuoti dviračiu. O žygiai po kalnus abu su vyru traukia vienodai. Šiuo metu kaip tik ruošiamės gegužės 15 dienos Ėjimui Kaune.
Kiek vaikščiojimo yra jūsų kasdieniame gyvenime ir kiek jo kelionėse?
Esame dideli gamtos mylėtojai, tačiau gyvename miesto centre, tad ,,žygių“ kasdienybėje irgi yra – – stengiamės automobiliu naudotis kuo mažiau, visur nueiti pėsčiomis ar tai būtų dukryčių darželis, būreliai, ar pasivaikščiojimai mieste ar parke. O kelionėse žygių daug. Rinkdamiesi kryptį visuomet susiplanuojame bent kelis žygius. Šią žiemą žiemojome Tenerifėje, tai buvo nuostabu – kiekvieną savaitę keliaudavome po kalnus.
Ar tikrai pasivaikščiojimams nėra blogo oro?
Tikrai! Už tai dėkoju savo nuostabioms geografijos mokytojoms Vilhelminai Tuskenienei ir Jūratei Lučiūnienei, buvusioms turistų būrelio vadovėms, įskiepijusioms visiems turistams žinomą frazę: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“.
Turite tris dukreles. Ar joms patinka keliauti pėsčiomis? Kokį ilgiausią atstumą jau yra pavykę jums drauge įveikti?
Miglei ką tik suėjo vieneri, Rūtai – 3, Medai – 6. Dukroms labai patinka keliauti pėsčiomis. Jos yra užsidegusios ir motyvuotos žygeivės, vis nori „pamušti“ savo nueitą rekordą, o mums planuojant ką veikti, užklausia: gal į žygį?
Vyriausioji Meda mus labai stebina savo ištverme ir noru žygiuoti. Nuoširdžiai, žygius ji ištveria geriau nei aš pati. Jos asmeninis ėjimo pėsčiomis rekordas – 15 km kalnuose. Tiesa, šio žygio pabaigoje ji kalbėjo, kad jei ryt būtų Kalėdos, tai Kalėdų senelio prašytų naujų kojyčių. Tuokart ir man tokia mintis galvoje kirbėjo. Tik dukra kitą rytą atsikėlusi jau buvo pasirengusi žygiuot toliau, o aš vis dar norėjau naujų kojyčių. Rūtos, kuriai dabar beveik ketveri metai, ilgiausias žygis – 9 km. Su 600 m. pakilimu.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti ruošiantis su šeima į ilgas iškylas pėsčiomis?
Mums žygiai toks įprastas dalykas, kad dažniausiai tiek susiruošimas, tiek žygiavimas praeina be didesnių iššūkių, lyg eitume tiesiog pasivaikščioti ar praleisti laiką lauke.
Keliaujate su šeima pėsčiomis gamtoje. Viduryje kelio vaikai pradėjo zirzti ir nebenorėti eiti toliau. Ką tuomet darote? Kaip motyvuojate, paskatinate vaikus nepasiduoti galbūt akimirkos sunkumui ir tęsti žygiavimą iki galo?
Nuotaiką žygiuose visuomet grąžina maistas. Kai matome, kad jau reikia poilsio, stojame gražioje vietoje ir iškylaujame. Pavalgius visuomet atsiranda papildomų jėgų ir motyvacijos. Puikiai motyvuoja ir skanėstai.
Tačiau visų svarbiausia – kaip mes kalbame su vaikais. Užuot sakę: „Juk jau ne kartą nuėjai daugiau nei šiandien“, sakome: ,,Aš taip tavimi didžiuojuosi, kad šiandien nuėjai net x kilometrų“. Vidurinioji dukra dar yra tokio amžiaus, kad jei labai pavargsta, vyras įsodina ją į nešioklę ir paneša, pailsėjusi ji džiugiai vėl prisijungia prie sesės.
Papasakokite, kokį smagų, netikėtą nuotykį yra tekę patirti keliaujant pėsčiomis su vaikais?
Įspūdingas buvo mūsų paskutinis žygis kalnuose. Užlipome į kalno viršūnę, o ten vėjas buvo toks stiprus, kad tiesiog spaudė prie žemės. Ėjome, o atrodė, kad tiesiog stovime vietoje. Bet mergaitėms buvo taip smagu, kad jos vis bandė ir bandė skristi. Tai tapo ėjimas, kuris keičia.
Trys svarbiausi dalykai kuprinėje išsiruošus į ilgesnį pasivaikščiojimą su vaikais?
Priklauso nuo oro sąlygų ir vietovės, kur žygiuojame, bet: vanduo, slaptas saldumynas nuotaikai pakelti ir kepurė.
Šeima nori pradėti daugiau laiko leisti vaikščiojant, nuo ko rekomenduotumėte jiems pradėti? Kaip elgtis, kaip ir kur eiti, kad vaikams patiktų ir jie patys norėtų eiti iš namų ir keliauti.
Svarbiausia yra mūsų suaugusiųjų pavyzdys. Jei mes noriai einame į lauką ir vaikštome, tai ir mūsų vaikai mielai tai darys. Vaikams laukas, gamta, miškas yra pati geriausia žaidimų aikštelė. Manau, kad vienas blogiausių dalykų, ką galime padaryti savo vaikams – tai iš jų atimti galimybę būti lauke, gamtoje. Lietuvoje pradėti žygiuoti galima nuo pažintinių takų, jų šalyje turime labai daug – ir trumpų, ir ilgų, laukinių ir draugiškų vaikams su medinukais ar žaidimų aikštelėmis.
Rekomenduokite kelias vietas Lietuvoje, kur jums su šeima labiausiai patinka pasivaikščioti.
Vilniuje mūsų mylima yra Pučkorių pažintinio tako ilgoji trasa. Labai mėgstame Neries regioninio parko pažintinius takus tiek dėl nuostabios gamtos, tiek dėl sudėtingesnio maršruto. Bei pažintiniai takai per pelkes man labai mistiški.
Dėkojame už pokalbį.
Nėra komentarų