Meilė, arbata, kiaušiniai – ir kambarinėms gėlėms

Stocksnap.io nuotr.

Trum­pė­jant die­noms ir vės­tant orams, kam­ba­ri­niams au­ga­lams rei­kia vi­siš­kai ki­to­kios prie­žiū­ros nei va­sa­rą.

Dau­ge­lis kam­ba­ri­nių gė­lių kar­tą per me­tus tu­ri pail­sė­ti, to­dėl ru­de­nį jos ma­žai lais­to­mos ar­ba vi­sai ne­lais­to­mos. Jei at­vė­sus orams au­ga­las gau­siai lais­to­mas, yra ska­ti­na­mas jo au­gi­mas, bet švie­sos spar­čiai aug­ti yra per ma­žai, to­dėl au­ga­las ima skurs­ti, jį puo­la pe­lė­sis, ru­duo­ja ir kren­ta la­pai.

Ru­de­nį va­zo­ni­nėms gė­lėms yra nau­do­ja­mos trą­šos, ku­rio­se gau­siau fos­fo­ro. Fos­fo­ras ne­lei­džia au­ga­lui iš­ga­rin­ti van­dens, tad gė­lės ga­li ra­miai il­sė­tis, ve­ge­tuo­ti, ne­pra­ras­da­mos drėg­mės.

Ar ru­de­nį gė­les rei­kia per­so­din­ti? Jei va­sa­rą au­ga­las au­go pra­stai ir, aki­vaiz­du, kad va­zo­nė­lis yra per ma­žas, ru­de­nį au­ga­lą re­ko­men­duo­ja­ma per­so­din­ti.

Per­so­di­nant gė­lę bū­ti­nai rei­kia va­zo­no dug­ne pa­da­ry­ti dre­na­žą. Imant že­mę iš sa­vo so­do skly­po, bū­ti­na pa­tik­rin­ti, ar že­mė­je nė­ra slie­kų, va­ba­liu­kų. Va­ba­liu­kai grau­žia au­ga­lo šak­nis, dėl to au­ga­las nyks­ta. Slie­kas, ku­ris yra lai­ko­mas dar­ži­nin­kų pa­gal­bi­nin­ku, va­zo­nė­ly­je au­ga­lui tik pa­kenks. Raus­da­mas ur­vus, jis su­ku­ria oro tar­pus, ap­nuo­gi­na­mos au­ga­lo šak­nys, ta­da gė­lė skurs­ta, ne­gau­da­ma pa­kan­ka­mai mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų.

Pra­dė­jus šil­dy­ti na­mus, au­ga­lai ima ken­tė­ti nuo ra­dia­to­rių ši­lu­mos ir nuo lan­gų sklin­dan­čio šal­čio. Gė­les ge­riau pa­trauk­ti to­liau nuo stik­lo, vė­di­nant kam­ba­rius, gė­les iš­neš­ti į pa­tal­pą, kur ne­bū­tų skers­vė­jų.

Jei au­ga­lą už­puo­la ama­rai, kan­ki­na pe­lė­sis, jį rei­kė­tų at­skir­ti nuo ki­tų gė­lių ir gy­dy­ti prie­mo­nė­mis, įsi­gy­to­mis spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se.

Ar tie­sa, kad vog­tos gė­lės ge­riau au­ga? Jei au­ga­lu džiau­gie­si, ap­do­va­no­ji su­si­ža­vė­ji­mo žvilgs­niu, jis ge­riau au­ga. Moks­li­niai ty­ri­mai įro­dė, kad au­ga­lai rea­guo­ja į žmo­gaus emo­ci­jas.

Ru­de­nį, daž­niau ne­gu va­sa­rą, nuo au­ga­lų rei­kia va­ly­ti dul­kes. Taip la­pai ga­lės ge­riau su­ger­ti sau­lės švie­są ir drėg­mę. Nuo pū­kuo­tų la­pų dul­kes pa­ta­riama nu­brauk­ti minkš­tu sau­su še­pe­tė­liu. Di­de­li la­pai va­lo­mi kem­pi­ne, o au­ga­lus su smul­kiais la­pais ga­li­ma įsta­ty­ti į vo­nią ir nu­purkš­ti purkš­tu­vu. Du­šu plau­ti ne­pa­tar­ti­na, nes nuo kie­to van­dens ant la­pų ga­li lik­ti dė­mių.

Kar­tais au­ga­lus puo­la er­kės, sky­da­ma­riai ir ama­rai. Nuo šių ken­kė­jų au­ga­lus gel­bė­ja plo­vi­mas šal­to­ku van­de­niu su ta­ba­ko nuo­vi­ru. Ge­ras spren­di­mas au­ga­lus nuo ama­rų purkš­ti ir se­nų su­dy­gu­sių, pa­ža­lia­vu­sių bul­vių žie­vės nuo­vi­ru.

Kam­ba­ri­nes gė­les ga­li­ma at­gai­vin­ti ir na­muo­se ruoš­to­mis trą­šo­mis. Gė­lės au­ga ge­riau, jei kar­tais į že­mę bū­na įmai­šo­ma ar­bat­žo­lių.

Nau­din­ga gė­les kar­tais pa­lais­ty­ti šal­ta ar­ba­ta. Kam­ba­ri­nėms gė­lėms itin tin­ka at­šal­dy­tas van­duo, ku­ria­me vi­rė kiau­ši­niai. Kai ku­rie gė­li­nin­kai tie­siog į va­zo­no že­mę įka­sa kiau­ši­nį. Pa­va­sa­rį kiau­ši­nio lukš­tas bū­na tuš­čias – au­ga­las „su­val­go” vi­sas nau­din­gas me­džia­gas.