Pranešimas spaudai
Per COVID-19 pandemiją matėme ir skiepų priešininkų mitingų, ir gana argumentuotų antivakseriškų straipsnių, galėjusių pasėti abejonę: ar tikrai tie skiepai tokie reikalingi? Medikai turi aiškų atsakymą į šį klausimą.
Ir kalba net ne apie patį COVID-19, nes tai tik vienas atvejis iš daugelio – pakalbėkime apie ankstesnes žmoniją kamavusias ligas, tokias kaip poliomielitas, tymai, kokliušas, vėjaraupiai. Arba egzotiškiau – vidurių šiltinė, geltonasis drugys ar meningokokinė infekcija. Kas gi atsirado pirmas – višta ar kiaušinis? Kas padėjo sumažinti susirgimų kiekį – tiesiog gerėjantis gyvenimo lygis ar visgi skiepai?
Įprasta manyti, kad difterija, stabligė, maras ir raupsai didžiojoje pasaulio dalyje išnyko (arba bent jau sumažėjo iki minimumo) tik todėl, kad atsirado skiepai nuo šių ligų. Bet yra ir kitokių nuomonių, teigiančių, jog mirtingumas nuo infekcinių ligų jau buvo sumažėjęs apie 80–90 proc. dar prieš sukuriant vakcinas. Nagrinėdami 1880-1970 m. pasaulio gyventojų mirtingumo dėl užkrečiamųjų ligų rodiklius, galime pastebėti, kad jie išties sumažėjo dar prieš atsirandant vakcinoms ar efektyviems vaistams. Iš principo tai gali būti paaiškinta paprastai: bendras žmonių gyvenimo lygis – aprūpinimas maistu, higienos sąlygos – tik gerėjo, tad ir ligos plito mažiau. Pavyzdžiui, vien atsikračius blusų ir žiurkių bei pelių, automatiškai mažėjo ir jų pernešamų ligų atvejų skaičiai. Pagerėjus geriamojo vandens kokybei, – dizenterijos bei vidurių šiltinės protrūkių.
Ir maždaug tuo pačiu metu, kai 1796 m. Edvardas Jenneras sukūrė daugmaž veikiantį skiepijimo nuo raupų metodą, prasidėjo antivakcininiai judėjimai, paremti žmonių baimėmis bei nežinojimu.
Statistika byloja geriausiai
Tačiau tikrasis atsakymas į klausimą slypi skaičiuose. Statistika, rodanti mirčių kiekį, skaičiuoja šias mirtis šimtui tūkstančių gyventojų ir – paimkime, pavyzdžiui, kokliušą – JAV statistikos departamento duomenimis, ikivakcininiais laikais siekė 10-20 mirčių 100 tūkst. žmonių kasmet. Pradėjus vakcinaciją, šių mirčių skaičius 2014 m. pasiekė 12 visose Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Toli važiuoti nereikia, pažiūrėkime Lietuvos statistiką, pateikiamą Lietuvos higienos instituto (HI). Jo duomenimis, šalyje 1960 m. buvo itin didelis sergamumas kokliušu– 10 tūkst. gyventojų teko net 28 susirgimai. „Panašiu metu Lietuvoje buvo pradėta skiepyti DTP (difterija-stabligė-kokliušas) vakcina, – nurodo HI ataskaita „Lietuvos visuomenės sveikatos būklės pokyčiai per šimtmetį“, – ir nuo to laiko sergamumas kokliušu ėmė mažėti. Po 1960 m. sergamumas šia liga smarkiai mažėdamas 1973 m. pasiekė 0,4/10 tūkst. reikšmę (arba 4 susirgimus 1 tūkst. gyventojų).“
Tymai? Prašom. „(XX) šimtmečio antrojoje pusėje neužregistruotas nė vienas mirties atvejis nuo tymų, – teigia ataskaita. – Galima daryti prielaidą, kad toks drastiškas mirtingumo nuo tymų rodiklio sumažėjimas iki 0 yra susijęs su 1964 m. Lietuvoje pradėtu skiepijimu nuo tymų.“
Difterija. Nuo 1956 m. Lietuvoje pradėjus įgyvendinti planinį vaikų skiepijimą nuo difterijos, sergamumas šia liga žymiai sumažėjo. Vėliau ilgus metus susirgimų ją nebuvo registruojama ar registruoti tik pavieniai atvejai. Tiesa, 1990 m. rusijoje ir kitose buvusiose sovietų sąjungos šalyse, įskaitant ir Lietuvą, dėl padidėjusio populiacijos imlumo difterijai, kurį nulėmė mažos vaikų skiepijimo apimtys, nevykdoma suaugusiųjų revakcinacija ir pablogėjusios socialinės sąlygos, kilo difterijos epidemija.
Bet juk tai visai kas kita
Tačiau COVID-19 juk kitas reikalas, ginčytumėtės jūs, ir būtumėte kažkuo teisūs – vakcinas teko gaminti drastiškais tempais, jos daugeliui galėjo sukelti nepasitikėjimą dėl ne visiškai ištirtų šalutinių reiškinių ir neilgo laikotarpio tarp sukūrimo ir pradėjimo taikyti. Bet net ir tokiu atveju štai ką sako sausi skaičiai: 2021 m. (pirmosios vakcinos šalyje pradėtos skirti 2020 m. gruodžio 27 d.) Lietuvoje, oficialios statistikos portalo duomenimis, mirė 47,605 žmonės (13 proc. daugiau nei 2020 m.), 2908 mirčių priežastimi buvo oficialiai pripažintas COVID-19. „Tarp hospitalizuojamų dėl COVID-19 asmenų 75 proc. sudaro asmenys, negavę nė vienos vakcinos dozės, – 2021 m. spalio 22 d. teigė Oficialiosios statistikos ataskaita, – o tarp mirštančių nuo COVID-19 visiškai nevakcinuoti sudaro 80 proc., tad daugiau nei 75 proc. hospitalizacijų ir mirčių dėl COVID-19 sukelia 25 proc. nevakcinuotų aukštos rizikos grupių asmenų.“
O rugpjūčio 27 d. Lietuvos statistikos departamentas paskelbė, kad „…Tarp beveik trijų tūkstančių nuo COVID-19 šiais metais mirusių asmenų vakcinuotų žmonių, kurie mirė užsikrėtę praėjus bent 2 sav. po pilno vakcinacijos kurso, buvo… 24“. 10 mirusiųjų turėjo labai sunkias imunosupresines būkles (transplantai, limfomos). Esant tokioms būklėms, specifinis vakcinų indukuotas imunitetas susidaro sunkiai. Tarp šių asmenų yra ir du iki 65 metų amžiaus mirusieji. 9 buvo itin senyvo amžiaus, sirgo kritinėmis ligomis, dalis jų – palaikomojo gydymo įstaigų pacientai, sergantys terminalinės stadijos onkologinėmis ligomis. 4 turėjo rimtų patologijų ir ligų, siejamų su itin aukšta mirties nuo COVID-19 rizika, o vienas neturėjo akivaizdžių medicininių būklių, kurios paaiškintų nepakankamą imuninio atsako susiformavimą: tai buvo vyresnio amžiaus asmuo, kuriam diagnozuota lengva kardiovaskulinė patologija.
O kartais skiepų tiesiog nėra
neturi. Tad pagrindinės priemonės, padedančios apsaugoti save ir aplinkinius nuo šios infekcijos, kuria susirgti galima ir pakartotinai, – banalioji tinkama rankų higiena bei kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo laikymasis.
„Užsikrėsti galima nuo kalbančio, čiaudinčio ar kosinčio asmens, kuris serga angina, ar sveiko bakterijų nešiotojo, – pasakoja NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Bartulienė. – Užsikrėsti taip pat galima geriant ar valgant iš tų pačių indų, liečiant streptokoko pažeistas odos vietas.“ Tačiau specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad priešpandeminiu laikotarpiu – 2019 m. – susirgimų skarlatina buvo užfiksuota nepalyginamai daugiau: 2 736 atvejai, palyginti su 325 2022-aisiais.
Higiena? Taip, būtent. Karštligiškai viską aplinkui mazgodami per pirmąjį pandemijos pusmetį ir vėliau šio įpročio neapleidę, nesusirgome galybe vadinamųjų „nešvarių rankų“ ligų: ne tik skarlatina, bet ir paprastu sezoniniu gripu, rotavirusu bei noravirusu. O taip pat salmonelioze, vidurių šiltine, dizenterija bei virusiniu hepatitu A.
„Vienintelė patikima infekcijų prevencijos priemonė, – neslepia įsitikinimo vidaus ligų gydytoja Milda Seibutienė, – tai plauti, plauti ir dar kartą plauti rankas. Užkrečiamosios ligos egzistavo ir egzistuos, mikroorganizmai prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio, tampa atsparūs plovikliams ir antibiotikams, tad vienintelis dalykas, kuris mums lieka, – kruopštus rankų plovimas.“
Ir skiepai, jei tik yra tokia galimybė, pritariamai linktelime mes. Nesimėtant į kraštutinumus, iš kiekvieno metodo paimant visas naudas, susipažįstant su visa prieinama informacija ir nesibodint pasikonsultuoti su specialistais, – kaip tik toks būdas geriausiai padeda apsaugoti save ir artimuosius nuo užkrečiamosios ligos ar net mirties.
Freepik.com nuotr.
Nėra komentarų