Giedrė AUGUSTAUSKIENĖ
Diena suplanuota, krūva reikalų,
pasidaryt viską greičiausiai skubu.
Sukuos lyg vijurkas nuo ryto ankstaus,
kol nereik iš darželio pasiimt dar sūnaus.
Savaitgalio planą dėliojuos galvoj,
jei oras kiek leis – pabūt kur gamtoj.
Tik štai telefone pamačius žinutę,
sugriūva planai paskutinę minutę.
„Sveiki, aš čia iš darželio
ateikit pasiimt savo sūnelio.
Apsirgo jis mums, sloga iki kelių,
negalim migdyti pietų miegelio.“
Savaitė daržely ir vėl su sloga,
dirbs iš namų drauge su mama.
Dėl šitos ligos man nervai nelaiko,
bet negi čia pyksi ant sergančio vaiko…
Žinai ką, slogele, eik po velnių,
galėtum bent kartą nejaukti planų.
Rodos, kad tada, kai nebuvo girdėti apie covid19, niekas taip stipriai nebijojo slogos. Net močiutės, išgirdę, kad vaikas vėl pasigavo slogą, numoja ranka „argi čia sirgimas“. Kai 2018 m. dabar jau buvęs Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasakė išganingą frazę: „Sloga – ne liga“, mamoms atsirišo rankos – jos vėl gali vesti į darželį sloguojančius vaikus. Tačiau dabar, kai pandemija stipriai sukausčiusi visą pasaulį, mokslininkai, gydytojai vienas per kitą griauna mitus, stereotipus ir slogą vadina užkrečiama infekcine liga.
Šiuo, kaip ir daugeliu kitų, klausimu mamų nuomonė ne vieninga. Vienos, kurių vaikams sloga yra tiesiog varvanti nosis, nesupranta, kodėl, gerai besijaučiantį ir sienomis lipantį, vaiką dėl to reikia laikyti namuose, o kitos, kurioms paprasta sloga baigiasi didžiulėmis komplikacijomis, piktinasi, jog darželiuose vis dar galima sutikti vaikų, nešiojančių virusą. Forumai ūžia, diskusijos kyla, prasideda aršūs kaltinimai ir puolimai. Bet kaip ten bebūtų, suprasti galima abi puses.
Pasvarstykime. Statistika labai paprasta: dažnas darželinukas per mėnesį du kartus pasigauna slogą, dėl jos savaitę laiko iškrenta iš rikiuotės, vadinasi ir mama iš darbo. Taigi, apie pusę mėnesio abu sėdi namuose. Dėl to, žinoma, sumažėja pajamos, o kai kurioms mamoms tiek laiko nedirbti reiškia prarasti darbo vietą. Sakysit, o kas jai trukdo dirbti iš namų? Žinoma, pandemija atvėrė nuotolinio darbo galimybes, bet ne visus darbus dirbantys turi šią prabangą. Be to, galiu tik įsivaizduoti, kad, siūlantis mamai dirbti iš namų su vaiku, net neturi vaiko arba jam nei karto nėra tekę bendrauti telefonu, kai šalia lyg uraganas siaučia trimetis. Todėl suprantama, kad tokioje situacijoje, kai nėra kam palikti vaiko, dirbti tiesiog būtina, o vaikas iš pažiūros jaučiasi gerai, na, tik kartkartėmis pašniurkščioja, jis keliauja į darželį. Ir galimai virusu apdalina savo draugus.
Kitoje pusėje atsiduria mamos, kurios vos tik išleidžia vaiką į darželį, sėdi tarsi ant tiksinčios bombos ir po dienos vėl yra priverstos jį palikti namuose, mat šis sėkmingai bičiuliavosi su nepasveikusiu grupės draugu. Ir ne savaitei, o bent dviem, mat nuo slogelės atsiranda baisus kosulys, ausų uždegimas, sinusitas ar dar bala žino kas. Šioms mamos labiausiai gaila vaiko, kuris greičiausiai vėl neapsieis be dozės antibiotikų. Ar galima suprasti jų pasipiktinimą? Be jokios abejonės. Sakysit, reikia stiprinti imunitetą? Deja ir tai retai kada padeda, jei dar tik besiformuojančiam vaiko organizmui nuolat tenka susidurti su puolančiais mikrobais.
Taigi atsiduriame užburtame rate, kuriame visi vienaip ar kitaip teisūs. Niekas už vaiko tėvus geriau nežino, kaip jis jaučiasi ir kiek jo būklė yra pavojinga kitiems, tad negalime ir pasakyti, kad kažkas daro blogai ar gerai. Todėl situaciją išspręsti gali tik atsakingumas. Atsakingumas ne tik prieš save, bet ir prieš kitus. Jei ramia sąžine galime pasakyti, kad mano vaikas neserga, tuomet puiku. Bet, jei kyla bent menkiausia tikimybė, kad vis tik gali išlįsti rimtesni simptomai, galbūt vertėtų dienai palikti jį namuose ir pastebėti situaciją? Taip liks patenkintos abi pusės. Juk, jausdami atsakomybę už savo elgesį, galime neleisti plisti ligoms.
BNS nuotr.
Nėra komentarų