Vytenis MALEVSKIS
Gyvename keistu metu, kuomet kelionės lyg ir galimos, bet gal ne visuomet drąsu į jas leistis. Esame ištroškę įspūdžių kaip šviežio oro gurkšnio, bet kur jų gauti, jei pastaruoju metu nekeliaujame? Galvodamas apie tai, nusprendžiau pasidalinti savo prisiminimais ir nuotraukomis iš kelionės, kuri buvo viena įsimintiniausių mano gyvenime. Ne, tai nebus pasakojimas apie kokį nors Turkijos ar Egipto kurortą. Tai pasakojimas apie Ingolstadt. (Atkreipiu dėmesį, kad toliau aprašyta kelionė vyko 2014 metais, tad tam tikri dalykai gali būti pasikeitę).
Ingolstadt – tai miestas Vokietijoje, Bavarijoje. Šiame, iš pažiūros ramiame, mieste gyvena apie 130 tūkst. gyventojų, tad Vokietijos mastu, tai tikrai nedidelis miestas. Pirmą kartą įvažiavus į Ingolstadt, nieko ypatingo ir išskirtinio nepamačiau – žmonės gyvena ramų gyvenimą, viskas „vokiškai“ tvarkinga, jokio skubėjimo, gatvėse daug vokiškų automobilių, o ypač Audi.
Tai ko gi mes čia atsibeldėme, jei čia nieko ypatingo nėra? Yra! Šiame mieste yra nuostabi teritorija, priklausanti Audi koncernui, vadinama AUDI FORUM. Būtent šis objektas ir buvo kelionės į šį Bavarijos miestą tikslas. Navigacijos ir kelio ženklų pagalba surandame AUDI FORUM gan nesunkiai. Į teritoriją įvažiuot galima tik pro uždarą įvažiavimą. Iš ženklinimo ir bendro vaizdo susidaro įspūdis, kad stovėjimas bus mokamas. Kiek kainuos, tiek, juk į tokią vietą atvažiuoji ne kasdien. Privažiuoju prie automato, atsidaręs langą pasiimu bilietą ir užkarda pasikelia. Įvažiuojame į aikštelę, kurioje turbūt 95proc automobilių Audi. Beveik visi jie nauji arba kelerių metų senumo, blizgantys. Žinoma, kas gi daugiau čia važiuos, jei ne Audi markės gerbėjai. Išlipame iš savosios Audi, kuri beje nei blizganti po kelių tūkstančių prasuktų kilometrų Europoje, nei nauja, nes tai A6, skaičiuojanti jau 16 savo gyvenimo metus. Atvykau su žmona, kuri tik juokėsi ir fotografo mane, kol pirmas 5 minutes aš tiesiog šokinėjau iš džiaugsmo ir rodžiau įvairiausias grimasas, išreiškiančias mano pakylėtą nuotaiką (aš tikrai šokinėjau!). Taigi, pasidžiaugę jau pačiu atvykimu į šią teritoriją, pajudame ieškoti įėjimo ir kasų. Beeinant į akis krenta tokia pat kaip mūsiškė Audi A6. Negi ne mes vieni su tokia senole čia atvykome? Prieinu arčiau. Taip, lietuviški valstybiniai numeriai ir „pagyvenusi“ A6 (C5).
Randame įėjimą, randame ir kasas. Maloni moteris pirmiausia paklausia ar čia atvykome automobiliu ir ar jį pasistatėme aikštelėje. Sulaukusi teigiamo atsakymo, pataria prieiti prie kito žmogaus, kuris mūsų bilietą pažymės, kad stovėjimas jų aikštelėje būtų nemokamas, nes mes jų muziejaus lankytojai. Štai čia yra vokiška tvarka! Neslėpdami šypsenų po šios smagios žinios, pasiteiraujame, kokia bilieto kaina suaugusiam. Na čia jau tikrai maniau, kad teks pakloti ne mažiau kaip keliolika eurų. Kaip manote, kiek kainuoja bilietas šioje puikioje vietoje? Suaugusiam – 2 eurai, o kadangi mano mylima žmona dar buvo studentė, tai jai bilietas su 50proc. nuolaida kainavo tik simbolinį 1 eurą. Geriau jau ir būti negali! Sumokėjome 3 eurus už 2 žmones, automobilį pasistatėme uždaroje aikštelėje nemokamai ir pėdiname į ekspozicijų sales. Jau net nepamenu ar 2 ar 3 aukštai muziejuje buvo, nes galva sukosi nuo viso gėrio, kurį išvydau. Nuo pačių seniausiu modelių, pavadinimais Audi, DKW, Horch, Wanderer iki legendinių Audi Quattro ar šiuolaikinių Audi RS4, Audi S1.. Beje, kas nežino, tai dabartinė Audi kompanija (tiksliau Volkswagen Group) susikūrė susijungus 4 gamintojams (Audi, DKW, Horch, Wanderer), kurie pradžioje vadinosi Auto Union. Taip atsirado 4 žiedai, kurie šiandien yra visame pasaulyje žinomas Audi ženklas. Taigi, viską žodžiais apsakyti tikrai sudėtinga, todėl automobilius, kuriuos galite pamatyti šiame muziejuje, siūlau pažiūrėti nuotraukų galerijoje, nes kitu atveju mano pasakojimas gali išsitęsti iki paryčių…
Taigi, kol apėjome šią gausią ekspoziciją, spėjome išalkti. Žinoma, čia viskuo pasirūpinta ir lankytojų patogumui yra valgykla/kavinė. Valgėme prie didelių vitrininių langų, pro kuriuos atsivėrė vaizdas į šios įstaigos darbuotojų (spėju) automobilių stovėjimo aikštelę. Šioje aikštelėje stovėjo tikrai nedaug automobilių, gal todėl, kad buvo savaitgalis, tad dirbo tik muziejaus darbuotojai. Tačiau, kokie tie automobiliai… Prisipažinsiu, seilė man varvėjo ne dėl skanios vokiškos sardelės, o dėl šio vaizdo, kurį stebėjau per langą. Ten stovėjo ir tai atvažiuodavo, tai išvažiuodavo tokie automobiliai, kaip Audi RS3, S3, S1, RS6. Kramčiau savo pietus ir galvoje kirbėjo vienintelė mintis “kodėl gimiau ne Ingolstadt’e…?”.
Užkandus ir prisižiūrėjus tokių vaizdų, užėjome į suvenyrų krautuvėlę. Čia daug įdomių dalykų pagal kiekvieno kišenę. Daug knygų apie automobilius, apie jų istoriją ir panašiai. Taip pat žaislų vaikams. Taip pat yra tušinukų, pieštukų. Iš pigesnių suvenyrų galima rinktis tikrai originalius atvirukus, taip pat raktų pakabukus, rėmelius, skirtus valstybiniams numeriams.
Nupirkę lauktuvių einame toliau. Įeiname į Audi parduotuvę. Čia jau ne suvenyrų krautuvėlė, čia tikrų, originalių Audi daiktų parduotuvė. Čia parduodami Audi drabužiai, piniginės, laikrodžiai, vaikiškos automobilinės kėdutės ir panašūs dalykai. O ir kainos mums – ribotą biudžetą atsivežusiems turistmas – nebeįkandamos. Bet pasižiūrėti į ką tikrai yra, tad net ir nesiruošiant kažko pirkti, vistiek labai smagu užeiti ir patenkinti smalsumą.
Na ir paskutinė stotelė šioje teritorijoje buvo naujų Audi automobilių salonas. Šio prieigose stovėjo Audi R8, tokia raudona, blizganti ir su pajungtu įkrovimo laidu. Taip taip, tai buvo elektrinė R8. Užeiname į vidų. Už stalo sėdi moteris, bet į mus didelio dėmesio nekreipia, turbūt įpratusi, kad turistai kasdien ateina apžiūrėti dar dažais kvepiančių automobilių be jokių rimtų ketinimų juos pirkti. Mes ne išimtis. Be mūsų čia dar latvių šeima su vaikais, kuriems reikia viską pačiupinėti, atsisėsti, paspausti visus mygtukus. Tad žiūrint į šiuos vaikus ir mums drąsiau prisiliesti bei atsisėsti į čia stovinčius modelius. Apžiūrime, pasėdime, pačiupinėjame.
Taigi, dar kartą akimis palydžiu visus šiuos naujus Audi automobilius ir žengiame per duris į lauką. Šviečia saulė, šilta ir aš suprantu – diena čia tikrai ilgam įstrigs mano atmintyje. Ir žinau, kad kada nors čia dar sugrįšiu, tik kita kelionė į Ingolstadt jau bus ne per medaus mėnesį.
Nėra komentarų