Vytenis Malevskis
Pirmojoje dalyje pakalbėjome apie Audi 100 C1 ir C2 modelius, kurių savo kasdienybėje nesutikome labai daug, apie juos neturime daug praktinių žinių ir jie mums lyg tolimi giminaičiai, apie kurių buvimą žinome, bet realiai menkai juos pažįstame. Tačiau šie modeliai buvo pionieriai ir pramynė sėkmės kelius tolimesnėms kartoms, besitęsiančioms iki šių dienų. O štai ką mes tikrai pažįstame – tai Audi 100 C3 ir C4 modeliai. Tai jau anaiptol ne tolimi giminaičiai. Tai – geriausias draugas, apie kurį žinai beveik tiek pat, kiek apie save patį.
Audi 100 C3
Po pirmųjų dviejų Audi 100 kartų sėkmės, 1982 metais Audi pristatė jau trečios kartos modelį – Audi 100 C3. Ženkliai modernesnis visomis prasmėmis už savo pirmtakus, trečios kartos Audi 100 ir vėl akimirksniu pavergė pirkėjų širdis. Itin aptakus kėbulas traukė akį ir dar turėjo stiprių praktinių savybių dėl savo beprotiškai mažo tam laikmečiui oro pasipriešinimo koeficiento, kuris buvo viso labo 0,30. Tai leido pagerinti 2 rodiklius – degalų ekonomiją bei maksimalų greitį. Joks kitas konkurentas neturėjo tokio gero koeficiento.
Mano nuomone, tuo metu šis vidutinio dydžio 4 durų sedanas turėjo vokiškai tvarkingą išvaizdą, prie kurios nebuvo kur kabinėtis, tuo pačiu neprarasdamas ir savo pirminės dvasios. Ypač man patinka galinė šio automobilio dalis. Tos nukirstos galinės arkos tuo pačiu metu ir žavi ir gali likti visiškai nepastebėtos. Žibintai vokiškai racionalūs ir atrodė tikrai gerai. Audi 100 (C3) Avant irgi atrodė išskirtinai. Tuo metu Avant vardas jau tapo Audi universalus žyminčiu pavadinimu. Bet C3 Avant buvo visai kitoks universalas savo laikmečiui. Jo nuožulni galinė dalis labiau priminė kupe nei didelį šeimyninį universalą. Bet nors ir nuožulni, visgi bagažinė buvo talpi. Audi netgi siūlė opciją bagažinėje įtaisyti papildomą 2 sėdimų vietų sėdynių eilę!
Variklių gausa taip pat prisidėjo prie šio modelio populiarumo. Benzininiai variantai buvo netgi 9! Dyzeliniai 5. Silpniausias tarp benzinų buvo 1.8l variklis su 4 cilindrais eilėje, kuris generavo 55kW. Galingiausia versija tuo tarpu buvo 2.2l benzininis 5 cilindrų eilėje agregatas su turbina, kuris turėjo 121kW. Ir visgi populiariausi, kiek aš pats pamenu, buvo vidurinieji variantai. Tai buvo 2 litrų variklis su 85kW ir be abejo penkių cilindrų murkliai – 2.2l (101kW) ir 2.3l (100kW) varikliai. Tas 5 cilindrų garsas yra kažkoks neįtikėtinas dalykas, kurį ir šiandien puikiai prisimenu. Jis lydėjo mane nuo vaikystės, kai dar garažų aikštelėse girdėdavau gazuojamas silkes, iki jau suaugusio žmogaus dienų, kai pats gazavau savo C4 su 2.3 litro penkiacilindre širdim. Vienas iš gražių prisiminimų. Buvo neįtikėtinai geri laikai, kai būdamas studentas gali įriedėti į barako aikštelę su iki spindesio išblizginta nuostabios konstrukcijos Audi…
Sugrįžtant prie C3, tai interjeras gal buvo kiek nykokas, bet puikiai prisimenu, koks jis patogus ir komfortiškas. O medžiagos tikrai kokybiškos ir malonios liesti. Automobilis važiuodavo minkštai, vietos buvo daug ir sėdėdamas keleivio vietoje pro langą galėdavai su pasididžiavimu, gal netgi su šiek tiek užriesta nosimi, žvelgti į kokį nors Opel ar Ford, kuris nieku gyvu neprilygo Audi, kurioje sėdi pats.
1988 metais Audi padarė žingsnį, kuris vėliau tapo absoliučiai įprastu ir tęsiasi iki šių dienų. Nors C3 modelis buvo itin pasisekęs gaminys, reikėjo kažko šviežio, kažko naujo. Bet Audi nepristatė naujos kartos. Jie tiesiog šiek tiek atnaujino tą patį C3 modelį. Ryškiausias pokytis, mano nuomone, buvo interjere. Absoliučiai nauja panelė. Vaizdas viduje pasikeitė kardinaliai ir tikrai į gerąją pusę. Tai jau buvo labai aiški užuomazga į C4 interjerą. Išorėje į akis labiausiai krito naujos rankenėlės, kurios nebebuvo išsikišusios už durelių plokštumos. Dėl šių rankenėlių atnaujintas modelis liaudyje vadinamas leistaranke arba įleistaranke. Na ir varikliai. Labiausiai atnaujinta dyzelinių variklių gama. Iki tol buvęs 2 litrų turbodyzelis su 64kW gavo daugiau galios ir tapo 74kW jėgaine. Taip pat atsirado 2.4l dyzelinis variklis be turbinos su 60kW ir prasidėjo TDI era, nes pasirodė 2.5TDI su 88kW.
Audi 100 C4
Ir štai žengę į paskutinįjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį Audi 1990 metais pristatė pasauliui paskutinę Audi 100 kartą, C4 kartą. Nemanau, kad galiu būti nuoširdžiai objektyvus rašydamas apie šį modelį, nes tai buvo mano pirmasis automobilis. Mintyse dėliojant dalykus į stalčiukus man dabar ir pačiam sunku patikėti, kad 18-mečio pirmas automobilis yra didelis, komfortiškas, pakankamai galingas Audi sedanas. Mano chebra tuo metu vairavo trečius Golfus, kažkas VW Vento, kažkas gal Audi 80 B4, bet ceškė buvo aukštas lygis.
Taigi, Audi 100 C4 modelis buvo gaminamas 1990-1994m. Šis automobilis po C3 kartos atrodė gan ženkliai pastambėjęs, akivaizdžiai apvalesnių formų, bet tuo pačiu ir solidesnis bei šviežesnis. Avant‘as įgavo labiau įprastą universalams formą – bagažinė jau nebebuvo tokia nuožulni, kaip C3 modelio.
Bene svarbiausia naujiena po kapotu tapo V6 formos 2.8l benzininis variklis su 128kW galios ir 250Nm sukimo momentu. Tuo metu tai buvo solidūs skaičiai. Šiek tiek vėliau variklių gamą papildė iš esmės toks pat, tik mažesnio darbinio tūrio variklis – 2.6l V6 variklis su 110kW ir 225Nm. Be šių dviejų smarkuolių benzininių variklių tarpe dar buvo trys variantai su 2l keturių cilindrų pasirinkimais – 74kW, 85kW bei 103kW, pastarasis turėjo 16 vožtuvų. Taip pat buvo 2.3l penkių cilindrų variklis su 98kW. Dyzeliai liko tik 2. Tai buvo 2.4l traktorius be jokių turbinų su 60kW ir fantastiškas 2.5 TDI su 5 cilindrais ir 85kW (265Nm), kurį buvo galima sukomplektuoti ir su 6 pavarų greičių dėže. Buvo ir 5 pavarų pasirinkimas, bet su šešiomis galėjai tiesiog skrieti ir būti labai ekonomiškas. Gaila, kad visi benzininiai variantai (išskyrus S4) turėjo tik po 5 pavaras. Be abejo, Quattro taip pat buvo galimas pasirinkimas beveik visuose variantuose.
Interjeras jau buvo šiek tiek pažįstamas iš atnaujinto C3 modelio – panelės forma buvo labai panaši. Labiausiai skyrėsi centrinė konsolė. Prietaisų skydelis, nusitęsęs keleivio link su tais puikaus dizaino skaičiais spidometre ir tachometre man buvo ir yra etalonas, koks turi būti skydelis. Kažkas nepakartojamo. Automatinė klimato kontrolė, šildomos sėdynės, elektra valdomi langai bei veidrodėliai, autopilotas, ABS – viskas buvo čia pat. Sėdynės standžios, bet patogios. Apie vietos gausą net nėra ką kalbėti – įsijungus stiprų vėjelį turbūt aitvarą būtum galėjęs paleisti.
Bagažinės, tiek sedano, tiek universalo, buvo didelės. Dažnoje jų slėpėsi dujų balionas, nes lietuviai gi mėgsta važiuoti ne tik komfortiškai, bet ir taupiai. Varikliai nekėlė didelių problemų ir tenkinosi dujomis, kad ir kokios nevykę to meto dujų įrangos buvo. Tiesa, dažnas variklis pačiaudėdavo ar išleisdavo po vieną cilindrą į atostogas maitinamas dujomis, bet užtekdavo pakeisti kokią nors membraną dujų sistemoje, gal vieną kitą žvakę variklyje ir Audi vėl atgaudavo kvapą.
O kam kvapo netrūko, tai Audi S4. Tai buvo sportiškoji C4 versija. S4 buvo galima įsigyti su 2.2 litro varikliu, kuris standartiškai turėjo 169kW ir 350Nm. Tai 5 cilindrų eilėje šedevras su 20 vožtuvų ir turbina, kurio potencialas buvo ir yra žvėriškas. Iki šių dienų Audi entuziastai automobilius su šiais varikliais naudoja sporte, ypač drago varžybose, nes juos tobulinant galima išgauti krūvas kumelių. Kokie 700-800 arklių šiam varikliui tikrai ne riba. Tad visame pasaulyje mėgėjai jas medžioja ir tobulina, tiek Audi S4, tiek S2. Na, o jei norėjai galingesnės S4, bet nesiruošei jos bombinti, tai buvo dar vienas pasirinkimas. Nuo 1992 metų buvo galima įsigyti Audi S4 su 4.2 litro V8 atmosferiniu galiūnu, kuris turėjo 206kW bei 400Nm ir iki 100km/h įsibėgėdavo per 6,2s.
Audi 100 C4 buvo nuostabus automobilis, apie kurį žinojau labai daug ir buvau pačiupinėjęs didžiąją dalį jo varžtų bei dalių. Ne dėl to, kad tekdavo dažnai remontuoti. Dėl to, kad buvo įdomu ir nuolat norėdavau ką nors patobulinti. Tai modelis, kurio niekada nepamiršiu ir, kuris visada užims ypatingą vietą mano atmintyje.
Nėra komentarų