Vytenis Malevskis
Audi 80 B4. Liaudyje tiesiog beškė. Nesu tikras dėl dabartinių jaunuolių, bet mano, trisdešimtmečių, karta puikiai žino šį modelį. 1991 metais Audi į pasaulį išleido B4, tai buvo bulkos (Audi 80 B3) įpėdinis. Tiesą sakant, vizualiai automobilis pasikeitė ne tiek ir daug. Pagrindiniai skirtumai atsirado variklio skyriuje.
Sau tinkamą jėgainę galėjo išsirinkti kiekvienas, nes į Audi 80 buvo pradėtas montuoti ir legendinis 1.9 TDI (66kW) variklis, kuris pasižymėjo stulbinamu ekonomiškumu, pakankama dinamika ir filmo vertu patikimumu, ir keli benzininiai V6 variantai – 2.6l su 110kW galia ir 2.8l su 128kW. Be abejo, prie šio gėrio buvo galima rinktis Quattro – visų varančių ratų pavarą. Buvo ir tarpinių variantų, tokių, kaip 2l (66kW ir 85kW galios) bei 2.3l (98kW galios) benzininiai varikliai, taip pat 1.9 TD (55kW). Automobilis buvo puikiai surinktas, ne koks barškutis su pigiomis plastmasėmis. Taip pat atsirado kėbulų įvairovė – sedanas, universalas, kupe, kabrioletas. Norintiems kažko įdomesnio, gamintojas siūlė Competition versiją su išskirtine kėbulo apdaila ir 2 litrų benzininiu varikliu, turinčiu 16 vožtuvų ir 103kW galią. O jei ir to maža, tai Audi dar ir sportinę versiją parūpino – Audi S2 su 2.2 litro turbininiu varikliu ir 169kW galėjo tiesiog išskraidinti. Kalbant apie skridimą, tai visiškas skrydis į kosmosą buvo ant B4 bazės, pasiskolinant nemažai Porsche komponentų, sukurtas RS2. Tai buvo žvėris, kurį Audi gamino 1994-1995m, kuris buvo tik su universalo kėbulu ir riaumojo šaukdamas apie savo 232kW galią.
Bet po pakilimo nusileiskime ant žemės. 1992 metų gamybos Audi 80 (B4) sedanas su 2 litrų benzininiu varikliu, kuris turi 85kW (115AG) ir išvysto 165Nm sukimo momentą. 5 pavarų mechanine greičių dėže. Bet svarbiausia – Quattro. Štai su tokiu automobiliu važiavau į pasimatymą šį kartą. Besibaigianti žiema ir besibeldžiantis kalendorinis pavasaris, kaip žinodami, parūpino mums sniego ir su bičiuliu Pauliumi (kurio, beje, ir yra šis Audi) leidžiamės džiaugsmo akimirkų gaudyti.
Automobilio išorė niekuo neypatinga. Labai įprasta šiam modeliui žalia spalva, nelabai gražus priekis ir ženkliai dailesnis galas. Svarbiausi akcentai – „Quattro“ ženkliukai ant priekinių grotelių bei ant bagažinės dangčio. Išorės dizaino visuma dar nėra tiek pasenusi, kad sudarytų retro automobilio įvaizdį, bet tuo pačiu dizainas jau pakankamai nutolęs nuo šiuolaikinių automobilių. Tad, mano nuomone, šiai dienai jis lyg skendi rūke ir jam dar reikia kelerių metų, kol pakankamai pasens ir taps dar rečiau sutinkamu gatvėje. Štai tada šis automobilis bus išskirtinis ir ženkliai labiau patrauks praeivių žvilgsnius, o tuo pačiu ir dar labiau džiugins juo važiuojančius.
Bet atidarius dureles vaizdas daug įdomesnis. Čia vaizdas artimas „Competition“ komplektacijai. Sportiškos, pusiau odinės sėdynės, 3 stipinų vairas, „Audi sport“ pavarų perjungimo svirtis – visa tai taip gražu ir puiku, kad nesinori žiūrėti į jokį naują prabangų flagmaną. Aišku, tai savininko nuopelnas, nes gamyklinė automobilio komplektacija tikrai buvo skurdesnė. Bet po šių patobulinimų interjeras atrodo labai gerai. Iki tobulumo yra kur pasistengti ir padirbėti, bet ir esamas vaizdas labai maloniai nuteikia.
Skydelis ir jame esantys skaičiai nukelia mane keliolika metų atgal, kai pats turėjau Audi 100 (C4). Iki šiol man tai vienas gražiausių dizainų, koks tik gali būti skydelyje. Gal tai tik nostalgija, bet nesvarbu, man tai arti tobulybės. Čia nėra jokių ekranų, jokių perdėtai susirūpinusių tavo vairavimu asistentų, jokių nereikalingų mygtukų. Net radijas yra tiesiog radijas. Sėdynės patogios ir laiko kūną stabiliai, vairas labai patogus ir stulbinamai gražus.
Atsisėdus už vairo viskas tiesiog sava ir iki skausmo pažįstama. Beškę vairuosiu ne pirmą ir net ne dešimtą kartą. Bet štai Quattro beškę – pirmą. Pripratus kasdien važinėti ženkliai naujesniu automobiliu atrodo, kad viskas čia spaudžiasi, sukasi, jungiasi kažkaip sunkiai. Bet automobilis beveik mano vienmetis, jam jau 31-eri, tai po minutės supranti, kad viskas čia gerai. Šimtas metrų ir viskas prisiminta, viskas priprasta ir viskas puiku. Na taip, variklis tikrai silpnokas, ypač turint galvoje, kad jam reikia sukti visus 4 ratus. Iki 3000aps/min jis vis dar snūduriuoja. Bet po ratais turint bent šiek tiek sniego tai pasidaro nebesvarbu… Pavažinėjome ir Vilniaus gatvėmis ir netgi serpantiną vidury miesto atradome (Tuputiškių serpantinas). Kol galiausiai atsidūrėme užmiestyje tiesiog laukų keliukyje. Pilna sniego, gilios provėžos ir duobės. Stengiuosi Audi vairuoti iš lėto, kad tik ko nors nesulaužyčiau, nes visai nenoriu papildomų išlaidų. Lėtai, bet užtikrintai šis senolis įveikia atkarpą laukuose. Atgal tuo pat keliu vairuoja Paulius ir su šiuo, iš pažiūros, silpnu varikliu varo, kaip su tanku – per visas duobes, per visus nelygumus ir tikrai ne taip lėtai, kaip aš. Quattro važiuoja taip užtikrintai, kad nekyla jokių minčių kažkur įstrigti. Tai yra 3 dešimtmečių senumo puikios inžinerijos kūrinys, kurį vairuodamas turi 3 pedalus, 4 varančius ratus ir savo įgūdžius.
Pasivažinėti su tokiu modeliu buvo labai smagu. Prisiminimai, sentimentai, visi varantys ratai ir sniegas – viskas tiesiog kelia puikias emocijas. Bet galų gale supranti, kad tai jau nebe tas automobilis, su kuriuo norėtum važinėti kasdien į darbą, į darželį, į parduotuvę. Toks jis buvo prieš 15 metų. Dabar tai savaitgalių automobilis, užaugusių berniukų užaugęs žaislas. Ir tai jokių būdu nėra blogai.
Nėra komentarų