Oksana Laurutytė, (V. Domkutės ir V. Černiausko nuotr.)
Antrąją Kalėdų dieną nugriaudėjus TV3 projekto „X faktorius“ superfinalui, paaiškėjo nugalėtojai – grupė „Mando“. Diplomuotas architektas iš Prancūzijos Antuanas Wend (27 m.) ir profesionalus muzikantas iš Papilės (Akmenės r.) Mindaugas Pundzius (22 m.) palietė žiūrovų širdis jaukiu paprastumu. „Aš vis dar tokios būsenos, kad, rodos, šou dar tęsiasi“, – „Etaplius“ džiaugsmingai atviravo Mindaugas.
– Projekte buvo tikrai talentingų jaunuolių, vertų nugalėti, bet „Mando“ finale žiūrovams padovanojo ypač jautrią akimirką. Atliekant nugalėtojų dainą, Antuano balsas kelis kartus nutrūko nuo emocijų audros, o jūs grojote toliau. Kas vyko jūsų viduje?
– Neįmanoma dainos perteikti žiūrovams, jei mes patys jos giliai nejuntame. Todėl labai smagu, kad mūsų emocijos palietė klausytojų širdis, kad galėjome perteikti emocijas. Aš vis dar tokios būsenos, kad, rodos, šou vis dar tęsiasi, kad mes nenugalėjome. Reikia laiko „suvirškinti“ tai, kas įvyko. Emocijų buvo milijonas. O kai grojau nugalėtojų dainą, jaudulio nebebuvo. Grojau visiškai įsijautęs, nebe konkuruodamas, o lyg savame koncerte.
– Viso projekto metu jūsų duetas surinkdavo daugiausia žiūrovų balsų. Superfinale už jus balsuota kone 28 tūkst. kartų, o už kitus finalistus maždaug 10 tūkst. mažiau. Ar bent nujautėte, kad viso projekto metu buvote favoritai?
– Manau, gerai, kad nejutome ir mums niekas to nesakė. Jei būtume žinoję, dalyviai, rinkę mažiau balsų, būtų nuliūdę, o mes – pernelyg atsipalaidavę. Net sunku patikėti, kad tiek daug žmonių už mus balsavo (juokiasi).
– Dar prieš finalą atviravote, kad laimėtus 15 tūkst. Eur dalysitės per pusę. Antuanas žada investuoti į būsimąjį albumą ir kitą muzikinę kūrybą, o jūs norėtumėte įkurti savo studiją, kurioje mokytumėte groti pianinu. Kaip prasidėjo jūsų kelias muzikos link?
– Mano giminėje nėra profesionalių muzikantų, tik sesuo Akvilė pradėjo mokytis groti gitara, pagroja pianinu. O aš pats muzikuoti pradėjau besimokydamas Papilės mokyklos trečioje klasėje. Muzikos mokytojas Vidmantas Virbickas ieškojo gabių mokinių, eidavo per klases, nešinas gitara, būgneliu, pagrodavo, padainuodavo ir kviesdavo mokytis. Susidomėjau, užsinorėjau mokytis groti gitara. Bet buvau tokio mažo ūgio, kad, gitarą pasiėmęs, jos stygų nemačiau (juokiasi). Nusprendžiau groti sintezatoriumi, taip viskas ir prasidėjo.
Po kokių dvejų metų panorau muziką mesti, bet esu labai dėkingas savo tėvams, kurie įkalbėjo tęsti ir baigti, ką pradėjau. Po gero pusmečio muzikos mokykloje buvo naujametis karnavalas, kuriame reikėjo kitokį talentą, nei mokaisi, pademonstruoti. Pabandžiau dainuoti. Mano balsas tuo metu buvo nemutavęs, galėjau aukštas natas išdainuoti. Dainavau Jameso Blunto dainą „You‘re Beautiful“ ir pamačiau, kad žmonėms patiko. Tada man sugrįžo noras muzikuoti. Po šešerių metų mokytojas man, aštuntokui, pasiūlė vykti mokytis vokalo į Klaipėdos konservatoriją. Esu dėkingas tėvams, kurie keturiolikmetį pasiryžo išleisti mokytis į kitą miestą.
Tada pradėjau į muziką žiūrėti rimčiau, pirmus metus man labai patiko, o vėliau dingo motyvacija dainuoti. Kone visą laiką leidau grodamas pianinu – tiesiog dėl savęs. Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo galvoti, kur stoti toliau, atsidūriau kryžkelėje – man dainuoti ar groti pianinu? Džiaugiuosi, kad pasirinkau pianiną, Vilniaus kolegijoje ėmiau mokytis džiazo fortepijono specialybės. Šį kartą motyvacija nedingo, dabar man kuo toliau –
tuo įdomiau. Studijas jau baigiau, dabar mano darbas – privačiai mokyti groti pianinu.
– Atviravote, kad tam, jog būtumėte laimingas, jums visiškai nereikia materialių dalykų. Kada tai supratote?
– Man daug materialių dalykų nereikia, aš labiau vertinu dvasinius dalykus. Tą supratau, pradėjęs mokytis Klaipėdoje. Gilinausi į muziką, ji nėra materialus dalykas – jos negali paimti į rankas. Bet šis nematerialus dalykas tiek daug sukelia emocijų. Ypač kai pats muziką atlieki. Ko materialaus man reikia – tik pianino. Aš tada galiu atsiskleisti.
Yra vienas kūrinys, kurį labai mėgstu sau groti, tai „Come Talk To Me“. Šios dainos istorija taip pat labai įdomi: jos autorius išsiskyrė su žmona, o dukra labai dėl to supyko ir atsisakė su tėvu bendrauti, tada jis parašė dainą, kuria prašo dukros pakelti telefono ragelį ir su juo pasikalbėti. Kai pasidomi giliau, apie ką daina, kokia jos istorija, išjauti jos emocijas. Neįmanoma perteikti dainos, jei pats jos nejauti.
– Scenoje atrodote paprastas, kuklus, net drovus. Bet dėl muzikos išdrįsote susidraugauti su nepažįstamuoju iš Prancūzijos, pakvietėte jį dalyvauti projekte.
– Save laikau ramiu žmogumi. Man patinka tyla. Kai parašiau Antuanui, maniau, kad jis man neatrašys. Bet jis atrašė. Taip ir susikūrė „Mando“. Mūsų kelionė projekte buvo labai smagi. Visa „X faktoriaus“ komanda buvo nuoširdi ir gera.
– Kas jus labiausiai palietė, išgirdus Antuaną dainuojant?
– „YouTube“ Antuaną pamačiau ir išgirdau dainuojant dainą „SOS d‘un terrien en détresse“, su kuria ir startavome bei pasirodėme finale. Mane labiausiai sužavėjo jo atliekamos aukštos natos. Ir ne tik. Jo dainavimas man sukėlė labai daug emocijų. Visiškai nesuprantu prancūziškai, nežinojau, apie ką ši daina. Dabar žinau. Ši daina turi savo istoriją. Antuanas papasakojo, kad daina yra iš roko operos „Starmania“ (1989 m.). Miuziklas yra apie nedorą žmogų, banditą, kuriam niekas gyvenime nerūpi, bet jis pamilsta merginą. Ima keistis, į gyvenimą žiūrėti kitaip. O kai jis pagaliau pasijunta laimingas, mergina numiršta. Tada, griuvus gyvenimui, jis ir dainuoja: „Kodėl aš gyvenu, kodėl aš mirštu, / Kodėl aš juokiuosi, kodėl aš verkiu? / Štai nelaimės ištikto žemiečio S.O.S, / Niekada nestovėjau ant žemės, / Verčiau būčiau paukštis.“
– Kartais matydavome jus ir Antuaną nusiminusius. Kas nutikdavo?
– Projekto pradžioje buvo ir baisu, ir nejauku. Juk transliacijos tiesioginės, mus stebi tūkstančiai žmonių. Slėgė labai didelė atsakomybė. Mano nuomone, mūsų paskutiniai pasirodymai buvo stipriausi. Jei kas nepavykdavo, labai išgyvenome. Mūsų prastos nuotaikos buvo dėl pasitikėjimo savimi stokos. Labai daug patirties pasisėmėme. Krūvis buvo labai didelis, per kelias dienas reikėdavo vieną ar dvi dainas paruošti. Kartais 100 proc. tik ketvirtadienį dėl dainos apspręsdavome. Teko ir naktimis padirbėti, bet viskas atsipirko. Ir mes tuo labai didžiuojamės.
– Esate kalbėję apie planus, kad Antuanas lieka Lietuvoje ir jūs kuriate muziką ir koncertuojate toliau. Tai realu?
– Koncertuoti mes labai norime. Su gerbėjais trokštame bendrauti ne tik telefonu, o koncertuoti gyvai. Antuanas žada likti Lietuvoje bent iki sausio pabaigos. Jis itin nedega noru grįžti į Prancūziją, jam čia labai patinka. Kaip pats sakė, ten jo šeima, draugai, bet jis nori rasti balansą – gyventi Lietuvoje ir Prancūzijoje. Prancūzija jo gimtinė, o Lietuva yra jo širdies šalis.
Antuanas yra architektas, gali dirbti nuotoliniu būdu. Jis atvažiavo į Lietuvą likus gal penkioms dienoms iki atrankų. Pasirepetavome ir pamatėme, kad mums lengva kartu muzikuoti. Nieko daug nesitikėjome, nes supratome, kokie kiti dalyviai stiprūs. Tai, kad sukūrėme grupę, buvo visiškas atsitiktinumas.
Norėčiau ir aš Prancūziją aplankyti, būtų labai smagu surengti koncertų. Niekada nesu ten buvęs, žinau gal du prancūziškus žodžius. Mokytis pradėsiu nuo Prancūzijos himno (juokiasi).
– Didžiausia pasaulinė įrašų kompanija „Universal Music Group“ išleis jūsų grupės singlą. Kada jis turėtų pasirodyti ir kokios dainos jame skambės?
– Dar nespėjome apie tai pagalvoti. Kol kas dalijame interviu (juokiasi). Norisi išsiilsėti, pamiegoti. Po savaitės apie tai pagalvosime.
Nėra komentarų